Iš tautosakos lobyno

Paparčio žiedas

Vienas bernaitis užsiaugino savo darže papartį ir kiekvieną Švento Jono naktį saugodavo jį pražystant. Bet niekad nepasisekė jam nusaugot: vis pirma velnias pagriebdavo žiedą.

Kartą pasiskundė bernaitis vienai senutei burtininkei. Ji patarė jam: „Iš vakaro pasitiesk ties paparčiu baltą skarelę, užsidek žvakę ir atsisėdęs niekur daugiau nežiūrėk, kaip tik į paparčio viršūnę.”

Kai tik atėjo Švento Jono naktis, bernaitis tuoj užsidegė puode žvakę, pasitiesė ties paparčiu baltą skarytę ir sėdi, žiūrėdamas tik į papartį.

Tuoj pradėjo jį baidyti visokios baidyklės. Tai šunys, iškišę dantis, lindo, tai gyvatės šliaužė, ir visoki driežai aplink raitėsi, tai meška, pulti pasirengusi, prie jo ėjo. Bet bernaitis, atsimindamas senutės patarimą, niekur nesižvalgė. O baidyklės, matydamos, kad jis jų nebijo, išnykusios baisesnės atsirasdavo.

Staiga bernaitis pamatė, kad didelis juodas katinas atrepečkeno iš palėpės ir šoko tiesiai į puodą ant žvakės. Bernaitis užsimojo ir suriko: „Škec tolyn!" Tuo laiku, kai jis į katiną atsisuko, papartis pražydo, ir žiedas nuriedėjo ant patiestos skarytės. Iš kažkur prišoko pelėda, pagriebė žiedą ir nusinešė.

Tada nusikvatojo, nusijuokė visokiais balsais visuose pakraščiuose. O bernaitis vėl pasiliko be paparčio žiedo.

Retesni žodžiai