Iš istorijos lobyno
Birutė Baltrušaitytė

Bartenšteino pily

Šita žemė jam primindavo Žemaitiją. Į Didžiąją Lietuvą, juolab į Trakų ežerynus, ji nepanėšėjo.

Vytautas seniai bebuvo Trakuose. Ištikimi žmonės šnekėjo, kad jo tėvas Kęstutis dar prieš savo baisiąją mirtį Krėvos pilies požemyje sapnavęs Trakus, kurių vandenys tvieskė šalta raudona šviesa.

Vytautas ligi šiol nežino, ar jo tėvas nužudė Jogailos bendrai, ar jisai pats nutraukė savo gyvenimo siūlą. Sūnus netgi nematė tėvo laidotuvių, neregėjo, kaip jo siela, atsiskyrusi nuo laužo dūmų, nuplasnojo dausų linkui.

Jis žiūrėjo pro siaurą Bartenšteino pilies langą. Dabar čia gyveno. Laukė kryčiuočių pagalbos. Tarėsi ir su žemaičiais. Tiktai vieno geidė - grįžti i Lietuvą, pamatyti Trakus ir Vilnių. Geidė Didžiojo Kunigaikščio valdžios. Geidė atpildo piktadariams. Ir teisybės. O teisybės nebuvo niekur.

Tyliai prasivėrė durys. Vytautas žaibiškai grįžtelėjo atgal. Rankos ūmai susigniaužė į kumščius. Stipraus vyro paprotys. Čionai, storasienėj Ordino pily, reikėjo būti akylam ir ausylam. Tiesa, Ordinas pavedė jam valdyti pilį, tačiau galėjo ją bemat atimti atgal. Vytautas, didžiojo Kęstučio sūnus, sulaukęs keturiasdešimties metų, neturėjo savo pastogės. Skaudu neturėti namų, glaustis po šaltu svetimo paukščio sparnu. Tasai paukštis primena vanagą.

Prie jo artinosi sesuo Ringailė. Kai ji vaikščiodavo kieme, visi atsisukdavo. Grazi buvo.

- Kunigaikšti... - prašneko ji nedrąsiai. Vytauto akys švelniai sužvilgo. Ringailė išdrįso kalbėti toliau:

- Broli...

O Vytautas pagalvojo: kaip seniai jis buvo šauktas „Sūnau..."

- Ką pasakysi, Ringaile?

Tarpusavyje jie šnekėdavos lietuviškai, o aplinkui - kieme ir menėse - išgirsi tik vokišką kalbą. Pilies bažnyčioje gaudė vargonai, senovinėse knygose spindėjo auksu išrašyti lotyniški rašmenys. Vytautas mokėjo vokiškai ir gudiškai, susišnekėdavo su totoriais. Kunigaikštienė Ona mėgo švelnius fleitos garsus, skambančius per puotas menėje. Ten ant stalo dėdavo brangius indus, ir tviskėdavo mėnulio šviesa sidabro taurės. Tiktai taurės buvo svetimos.

-- Pasiuntiniai jau prie vartų, broli, - pratarė Ringailė.

Vytautas nuėjo prie kito lango, kur geriau matyti vartai. Anapus vartų spietėsi raitelių būrys. Puikūs buvo jų žirgai, tiktai kitaip pabalnoti. Maskvėnų raiteliai. Atvyko pasiimti kunigaikštytės Sofijos. Lydės jo dukterį į svečią žemę pas Maskvos kunigaikštį Vasylių. Bus vestuvės pagal bizantiškus papročius. 0 Vytautas dar liks čia. Akys nukrypo anapus mūro sienos, anapus svetimų raitelių. Ten toli, ligi pat horizonto, tyvuliavo didžiuliai miškai. Kažkada jie prikiausė bartų genčiai, priklausė laisvąjai prusų žemei. Pasakoja, kad bartų vadas Divonis, Lokiu vadintas, krito nelygioj kovoj. lr pražuvo bartai. Neduokdie, jei taip žūtų Lietuva!!

Reikėjo eiti, svečių pasitikti.

Pustamsiam koridoriuje blykstelėjo mirgantis žvakės lopinėlis. Tai ištikimas tarnas Gerbutas. Kunigaikštienė Ona jį surado. Jinai išmano žmones. Vokiečiai paskleidė ganda, kad Ona esanti burtininkė. Žiniuonė. Girdi, kaip ji galėjusi vyrą iš tikros prapulties, iš Jogailos kalėjimo, išvaduoti... Argi tai moters, tegu ir kunigaikštienės, jegomis?! Žiniuonė, daugiau nieko!..

Gerbutas žemai lenkėsi Vytautui. Akyse - nebylus prašymas.

- Bylok! - paliepė kunigaikštis.

- Kunige, - skubėjo Gerbutas, vis dairydamasis, ar kas nemato, negirdi jo. - Didysis kunige, kai susigiminiuosi su maskvėnais, kai taviškiai žemaičiai parems tave kaip tikrą tėvą, ar... - senis užsikirto.

- Sakyk! - nekantravo Vytautas. Reikėjo eiti. lr ko jis čia su tuo Gerbutu...

- Ar prisiminsi nelaimingą Bartą, kai vėlei tapsi Lietuvos valdovu? - pagaliau išpyškino senis.

Smilktelėjo širdį, lyg kas dūręs būtų. Tas Gerbutas... ar tik ne senųjų prūsų žynių palikuonis... Kaip jis numano viską?.. Perskaito mintis,lygiai kaip kunigaikštienė Ona... Ką jam atsakyti?

Senis neatstojo. Jis sugriebė Vytauto drabužio skverną. Paskui paleido ir ūmai susmuko prie kunigaikščio kojų. Išmesta žvakė riedėjo grindimis, ir geso jos blausi liepsnelė, tarpais nešviesdama niūrias sienas, ant kurių kabojo sukryžiuoti kalavijai.

- Gal padėsi mums išsivaduoti nuo Ordino... - sušnibždėjo senis.

Kiek iš jo laukiama - Žemaitijoje, Trakuose, senojoje Bartos žemėje! Dangaus valdove, sustiprink mane!

Vytautas nė pats nesusigaudė, į ką kreipiasi: į pagonių dievus ar į didį visagalį krikščionių Dievą. Jis tikėjo begalinėse pasaulių platybėse yra kažkas, kas lemia likimą ir ko žmogui regėti neleista...

Koridoriaus gale pasigirdo žingsniai. Padvelkė nežinia.

- Kelkis, - paliepė Vytautas seniui.

Tas pakilo, negrabūs pirštai ieškojo žvakigalio.

Vytautas skubėjo durų link, tačiau akimirksnį padvejojęs grįžo prie senio, uždėjo ranką ant jo sudžiūvusio peties. Sunki jo ranka buvo.

- Dideli darbai laukia, - tepasakė jis.

- Telaimina tave dievai! - atsiliepė Gerbutas.

Vytautas ėjo sutikti pasiuntinių. Jo žingsniai, karališki, garsūs, aidėjo tuščioje menėje. Širdis plakė trankiai, lyg bylotų: „Ištverti. Grįžti į Trakus, į Vilnių. Vyrui lemta nurungti priešus. Visus. Savus ir svetimus. Savus ir svetimus... Sa-vus... "